Sausio 12 dieną „Netflix“ pasirodė dar vienas penktadienio naujienų filmas – „Kilimas“, kurio rezisierius yra F. Gėris Grei. Šio filmo išleidimas buvo planuotas dar rugpjūtį praėjusiais metais, bet dėl Holivudo streikų jį teko atidėti. Šiame apžvalgoje paaiškiname, kodėl jūs jau galėjote matyti šį filmą, net jei dar jo nesate žiūrėję, ir kaip tai nesutrukdo gauti reikiamą dozę „guilty pleasure“.
Pavadinimas: „Kilimas“ / „Liftas“
Žanras: apie plėšimą
Režisierius: F. Gėris Grei
Vaidina: Kevin Hart, Gugu Mbatha-Raw, Vincent D’Onofrio, Ursula Cabrero, Billy Magnussen, Burn Gorman, Jacob Batalon, Sam Worthington, Jean Reno
Premjera: „Netflix“
Išleidimo metai: 2024
IMDb: 5.4
Cyrus Whitaker yra profesionalus vagis, kuris vadovauja įvairių sričių ekspertų komandai ir specializuojasi tikrų meno kūrinių vagystėje. Jo buvusi mergina Abi, Interpolo agentė, stengiasi jį įkalinti, bet gauna netikėtą įsakymą nuo griežto vadovo. Pastarasis verčia Abi įtraukti Cyrusa ir jo draugus, kad pavogtų 500 milijonų dolerių auksą, priklausančią milijardieriui Larsui Jorgensonui. Šis planuoja sumokėti šią sumą hakdžiams, kad praturtėtų, tačiau jo piktybinis planas kelia pavojų daugeliui nekaltų gyvybių.
Abi siūlo vagims imunitetą už jų praeities išdaigas. Tačiau jų misija komplikuojama tuo, kad aukso gabalai bus gabenanti keleivinio lėktuvo, todėl ši jau sudėtinga plėšymo operacija vyks 12 000 metrų aukštyje, kažkur tarp ramios Europos dangaus tarp Londono ir Ciuricho.
Perskaitę sinopsį, galėtų iškilti bent du klausimai. Ar tai iš tikrųjų tokia absurdiška, kaip atrodo popieriuje? Ir ar jums tai nereminiscentuoja kitų filmų siužeto kontekstų, ypač vienos labai žinomos franšizės? Užuomina: čia yra daug raumeningų vyrukų (mažiausiai keturi), netikėtų veiksmo scenų ir tiradų apie šeimą. Ir taip, tai buvo retoriniai klausimai.
„Kilimas“ siūlo naują istoriją apie išskirtinį vagių būrį Steveno Soderbergo žanre. Bet vietoj soderbergiško elegancijos žiūrovui siūloma paskutinio momento lenktynių jausmas, tiek dėl to, kas vyksta ekrane, tiek dėl vaizdavimo nerealumo.
Nors tai gali atrodyti stebėtina, šie veiksniai nesutrukdo gauti savo „kaltės malonumui“ dozės iš šio gana nepakankamai įvertinto pasirodymo.
Režisierius Felixas Gary Gray anksčiau užsiėmė aštuntuoju „Greito ir įpūsto“ epizodu, kuris visame pasaulyje surinko daugiau nei milijardą dolerių, ir šio paskutiniojo filmo adrenalininis stilius čia aiškiai juntamas. Tačiau tai nėra tokio lygio kaip aštuntojo epizodo nuotykiai, o greičiau penktosios-šeštosios dalies lygmenyje. Penkta, jei prisimenate, taip pat buvo apie tarsi gudraus plėšimo bandomą (čia netgi bus identiškas pasakojimo sukrėtimo momentas), o šeštoji motyvacija taip pat buvo grindžiama amnistija kenčiantiems. Apie lektuvų šuolių šokiaiems net nereikia priminti, tačiau svarbiausia tai, kad viskas vis dar atrodo pakankamai įdomu.
Tačiau „Greito ir įpūsto“ nebūtina laikyti vieninteliu režisieriaus turtingu kūrybiniu palikimu. Svarbiau prisiminti, kad prieš 20 metų jis dirbo prie „Italų plėšimo“, kuris kartu su „Oceans“ tapo pavyzdiniu pirmiau pamiršto kino iš 60-ųjų metų perdirbimu. Aišku, kad ši patirtis padeda F. Gary Gray ir dabar. Todėl net silpnas medžiagos kaip „Kilimas“, kurio siužetas pasikartoja „Italų plėšime“ ir prasideda Venecijoje, gali atrodyti simpatiška.
Norint pasiekti priimtiną rezultat
ą, reikia neblogos dinamikos, nes peržiūrint tikrai nepritrūks įtampos.
Įspūdžius pagerina malonus aktorių ansamblis, kuriam žaisti nereikia nieko, bet tai netgi geriau, nes nereikia dėmesio skirti kokiam nors pseudodramatiniui konfliktui. Jeanas Reno atrodo lyg būtų atėjęs pasigerti kavos. Vincentas D’Onofrio jau dirba antrą projektą per savaitę. Kevinas Hartas pasirodo stebėtinai susilaikęs, įpratęs prie šaunių vaidmenų.
Kitas veiksnys taip pat veikia filmo suvokimą: ankstesniai didieji „Netflix“ projektai buvo labai ambicingi ir apskritai labai rimti. Pavyzdžiui, paskutinis iš Zakas Snyderis drįso paliesti garsiąją franšizę „Žvaigždžių karai“ ir sulaukė neigiamų kritikų ir žiūrovų atsiliepimų. Kitas „Mission: Stone“ blokbasteris pozicionavo save kaip kažką panašaus į „Neįmanoma misiją“, bet buvo sugriautas visuomenės (ir mumis), todėl dabar tokie palyginimai atrodo juokingi.
Lengvas „Kilimas“ visiškai nesieka „naujojo Danny Oceano“ statuso, todėl jis nėra pervertintų lūkesčių auka. Prieš žiūrėdami žiūrovas gali intuityviai suprasti, kokio kino jis laukia. Ir tai pasirodo pakankamai įdomu ir juokinga, kad nesigailėtumėte praleisto laiko.
Išvada:
„Kilimas“ yra 100% greitas pramogų tiekėjas, ir paradoksas yra tas, kad net iš šio produkto yra aiškus naudingumas.